Mokome atstovauti savo interesus
Kalbant apie vaikų auklėjimą, svarbu suprasti, kad pagrindinis jo tikslas yra parengti vaiką suaugusiojo gyvenimui. Suaugęs jis privalės atsakyti už savo veiksmus ir klaidas, nesvarbu, kiek bus tam pasiruošęs.
Kad už savo veiksmus reikia atsakyti, atrodytų, yra aksioma, neginčytina tiesa. Jei suklydai, turi už tai sumokėti. Tačiau gyvenime neretai nutinka, kad nukenčiame ne dėl savo, bet dėl svetimų klaidų ar kaltės.
Sprendžiame kitų, bet ne savo problemas
Štai vaiko gyvenimas: jei dičkis iš mažiaus kieme atėmė saldainį, tai nuskriaustasis verkdamas bėga namo, grįžta lydimas vieno iš tėvų kuris grąžina teisingumą. Po dešimties metų į mokyklą ieškoti teisybės vėl lekia tėvai. O dar po dešimties metų?
Prisiminkime, ar dažnai pasijuntame nuskriausti: iš parduotuvės parneštas pienas sugižęs, batai suplyšo po kelių savaičių, arbūzas pusžalis, per metus iškrito dantų plomba ir t. t. Kaip dažnai mes į šias problemas nusispjauname, nes jos per smulkios, kad gaištume laiką, ar jau per senos, apie kitas net nepadoru kalbėti, o dar dėl kitų tiesiog nesinori gadinti nervų. Jei būtume sau atviri sau iki galo, tai dauguma suprastume, kad būtent pastaroji priežastis ir yra pagrindinė, dėl kurios nesinori spręsti iškilusių problemų.
Gal todėl mes ir imamės uoliai spręsti vaikų problemas, kad pasąmonėje jaučiame nepasitenkinimą tuo, kaip neefektyviai elgiamės su savo problemomis? Bet ar nedarome meškos paslaugos vaikams, juk jie įpranta, kad jų problemos bus išspręstos tėvų? Gal taip susiformuoja žmogaus įprotis vengti konfliktų dėl sielos ramybės ir nuolankiai priimti smulkią ar didelę nuoskaudą ar nuostolį.
Pasirinkite scenarijų
Jeigu šioje situacijoje atpažinote bent dalelę savęs ar sutuoktinio, verta susimąstyti, kokių priemonių imtis, kad šių problemų nepaveldėtų vaikai. Juk jie natūraliai perima tėvų kultūrą, jų elgesio šablonus. Kaip derėtų ugdyti savo vaiko savarankiškumą, kaip mokyti, kad jis pats spręstų savo problemas? Kaip išmokyti jį ginti savo interesus, atstovauti sau nepatogiose situacijose?
Pirmuosius žingsnius šiame kelyje, kaip, beje, ir beveik visais kitais atvejais, vaikas žengia šeimoje. Prisiminkite, ar dažnai vaikas bando ginti savo interesus šeimoje, kaip tai vyksta. Tai labiau panašu į diskusiją ar į konfliktą; dominuoja logiški ar emociniai argumentai; rodoma jėga ar siekiama suprasti?
Visa tai formuoja vaiko supratimą, kaip turi būti sprendžiamos problemos. Jei tėvams trūksta kantrybė ir galiausiai viską lemia jų autoritetas, vaikas ima suprasti, kad teisus tas, kieno rankose jėga. Dėl to jis vengs ginti, pvz., savo interesus susidūręs su mokytoju ar parduotuvės apsaugininku, o susikaupusį nusivylimą išlies ant pažeidžiamesnių už save.
Jei toks scenarijus jums ne prie širdies, vertėtų į kiekvieną konfliktą su vaiku žiūrėti kaip į dar vieną galimybę formuoti tam tikrus jo įgūdžius, atkreipti dėmesį į tai, kaip jis gina savo poziciją, kaip tai darote jūs. Pažvelgus į situaciją tarsi iš šalies bus lengviau išlaikyti šaltesnį protą, nepasiduoti emocijoms ir gauti daugiausia naudos.
Laimėti karą? kartais tenka pralaimėti mūšį.
Kad ir kaip sėkmingai lavintumėte vaiko gebėjimus šeimoje, to nepakaks, kad jis sėkmingai juos taikytų už namų sienų. Vienas iš būdų tobulinti vaiko įgūdžius, tai savo pavyzdžiu rodyti, kaip problemos sprendžiamos gyvenime, tikrose situacijose.
Dažnai mus, tėvus, sulaiko baimė, kad gali nepavykti. Nebijokime pralaimėti – vaikui ir šito išmokti neprošal. Svarbu, kokią pamoką išmoksime, ar pralaimėsime tik mūšį, ar visą karą.
Jei, pvz., su vaiku atėjote į parduotuvę aiškintis dėl nekokybiškos prekės ir užuot susigrąžinę pinigus turite ją palikti remontuoti ar pasiimti kitą, tikėtina, tokią pat nekokybišką, nesutrikite. Atsitraukite. Prisipažinkite sau ir vaikui, kad mūšį pralaimėjote. Grįžkite namo, pasiskaitykite įstatymus, pasikonsultuokite su vartotojų organizacijų atstovais ir apsiginklavę įstatymais bei reikalingais telefonų numeriais grįžkite į mūšio lauką pasiekti pergalės ir pademonstruoti vaikui, kaip laimimi karai.
Išmokyti vaiką ginti savo interesus
Kitas etapas – išmokyti vaiką ginti savo interesus. Šiame etape labai svarbu, kad vaikas jaustų tėvų palaikymą.
Kartą sūnus skambina iš mokyklos ir klausia, ar jam eiti pas mokyklos direktorės pavaduotoją atsiimti vandens šautuvo. Jis papasakojo, kad su tuščiu vandens šautuvu tik norėjo perbėgti iš vieno kiemo į kitą per mokyklos fojė, o pavaduotoja jį sustabdė ir atėmė šautuvą apkaltinusi, kad šaudė vandeniu. Žinoma, sūnus tvirtino taip nesielgęs. Tada pasakiau, kad jei jis tikrai teisus, privalo atsiimti savo nuosavybę, o jei nepasiseks, tėvas mes visus darbus, sės į taksi ir atlėkęs išspręs problemą. Beje, labai svarbu pabrėžti, kad vaikas iš patirties žino, jog tėvas tikrai atlėks, ir kad jei paaiškės vaiką buvus neteisiu, tai sąskaita bus pateikta jam.
Kalbu ne apie pinigus, bet apie tai, kad už savo klaidas reikia atsakyti. Beveik neabejojau, kad šautuvas liks pavaduotojos trofėjumi. Ir neklydau. Žaislą vaikas pirko iš savo biudžeto, todėl ši istorija jam buvo pamoka, kad klaidos kainuoja. O esant teisiam visada yra galimybė tiesą apginti.
Žinoti teises
Įsitikinęs, kad tėvais galima pasikliauti, o prireikus jie tikrai pagelbės, vaikas ima aktyviau ir drąsiau ginti savo interesus.
Parduotuvėje šalia sūnaus mokyklos moksleiviai įprato nugvelbti produktų juos paslėpę kuprinėse. Parduotuvės vadovybė nusprendė nebeįsileisti pirkėjų su kuprinėmis ir reikalavo jas palikti saugojimo spintelėse. Viskas būtų gerai, jei ne skelbimas ant sienos, kad už paliktų daiktų saugumą administracija neatsako. Sūnus pradėjo savo karą su parduotuvės apsaugininkais aiškindamas, kad sutiks palikti kuprinę, jei už jos turinį atsakys saugyklos savininkas. Per ilgesnį laiką tai peraugo į rimtesnį konfliktą.
Teko įsikišti mamai: ji apsaugininkui paaiškino jo teises ir pareigas akcentuodama, kad su vaiku susijusius klausimus jis privalo spręsti su vaiko tėvais, be to, turi prisiimti atsakomybę už jų iškvietimą.
CITATA
Svarbu, kokią pamoką išmoksime pralaimėję, ar pralaimėsime tik mūšį, ar visą karą.